Elektroninių etikečių spindesys ir skurdas

Na, ir vėl šitie apie Lidl, sakysite.

Na, ne visai. Čia apie šiuolaikinės prekybos “progresą vartotojo labui”.

Tiesiog kiekviena prekybos tinklų “inovacija” pristatyta per paskutinį dvidešimtmetį yra skirta tikrai ne vartotojo labui, o prekybos tinklo pelno didinimui. O ar nuo to geriau vartotojui iš tikrųjų klausimas, net ne antraeilis, o trečiaeilis. Ypač kai konkurencija maža, tai niekur Jūs nedingsite, prisitaikysite, ėst Jums vis vien reikia.

Nesiplėsim apie tai, kaip pirkėją įdarbino savitarnos kasose, kaip dauguma tinklų panaikino aptarnavimo skyrius ir vietoje to, kad pirkėjas galėtų nusipirkti jam reikalingos prekės reikiamą kiekį, turi neštis į plastmasę pripakuotą, fiksuotą prekės kiekį.

Šį kartą tik apie kainų etikečių “progresą”.

Nuo visuotinio kainų stabilumo, kai kainos nesikeitė penkmečiais ir jos iš esmės pirkėjų nelabai jaudino, nes svarbiausia buvo bent ką normalesnio nusipirkti, o nežiūrėti į konservuotus jūros kopūstus su metais nekintančia kaina, mes perėjom į kapitalizmą, kai užpuolė prekių gausa ir rinkos kainos, kai prekybininkas jau turėjo keisti kainą ir žymėti ją ant prekės stipriai dažniau. Ir turbūt tas periodas buvo bene sąžiningiausias pirkėjo atžvilgiu, kai galėjai ant lentynos rasti tą pačią prekę su skirtinga kaina (taip prekės ateidavo partijomis ir kiekviena partija galėjo būti kita pirkimo ir atitinkamai pardavimo kainomis) ir pasirinkti kas jam patinka. Ir viena iš prekybininko nuodėmių buvo užlipdyti mažesnę kainą didesne, kas ir dabar neretas įvykis, ypač kokiose drabužių parduotuvėse.

Bet kažkur nuo 1996-7 metų pradėjo diegti brūkšninius skaitytuvus ir prasidėjo “Man kompiuteris kitą kainą rodo” epocha. Vargšai darbuotojai nespėjo keisti etikečių ir panašiai, o pirkėjas, matomai, privalo juos “suprasti ir atleisti”.

Bet gerai, kad įstatymuose yra numatyta, kad pardavėjas privalo parduoti prekę tokia kaina, kuri nurodyta etiketėje, ir nors institucijos vartotoją nelabai gina, bet atkaklesnis vartotojas gali išsireikalauti.

Maždaug prieš 10 metų atsirado elektroninių etikečių technologija, o prieš 5 metus juos tapo pakankamai pigios, kad prekybininkai pradėtų masinį jų diegimą.

Ir taip mes perėjome į “Biržos kainų arba minutinio galiojimo kainų epochą”. Taip viskas Jūsų, pirkėjų, labui: mažesnė apkrova darbuotojui, tikslesnės kainos, ir dėl to, galbūt (ne), mažesnės kainos. Čia tokia oficiali versija.

Realiai – gali būti bet kokia kaina, bet kurio momentu parduotuvėje ir velnią tu įrodysi. Vienintelė paguoda, kad kartais tos kainos nespėja sekundžių laikotarpiu susisinchronizuoti ir dar gali spėti užfiksuoti ir bandyti kažką įrodyti, o parduotuvės darbuotojai plėšia tas etiketes nuo lentynos ir bėga į krūmus, tai yra į pagalbines patalpas gelbėtis.

Kainų rinkimo ir fiksavimo statistikai užsiėmimas tampa ne tiksliu mokslu, o smagiu “pagauk, jei gali” užsiėmimu. Aišku, mums, kaip Pricer.LT, labai linksma gaudyti prekybininkus, tačiau, kaip pirkėjai, suprantam, kad tai yra katastrofa ir visiškas pirkėjo teisių pažeidimas.

Tuo tarpu, jei “Man kompiuteris kitą kainą rodo” epochoje formaliai dar veikė tą ribojanti ir vartotoją ginanti įstatyminė bazė, tai dabar ji tapo niekinė ir valdžios atstovai, bei vartotoją ginančios valdiškos kontorėlės net nesiruošia nieko daryti.

Ir maisto kainos lentynose tapo ne kainomis, o instrumentu lupti iš vartotojo didesnius pinigus, remiantis tik gandais: kaip naftos kainos, staigiai, be pagrindo, kilstelėti duonos kainas, jei paskendo koks grūdų laivas, vakare kilstelėti kainas, kai ateina ne taip į kainas reaguojantis dirbantis žmogus, dinamiškai kelti kainas, jei parduotuvėje stipriai sumažėja kokių prekių likutis (čia irgi pirkėjų labui – kad užtektų prekių visiems, kam labai reikia). Vis algoritmai jau yra ir išbandyti su tais pačiais lėktuvų bilietais ir pilna kompanijų tai diegiančių.

Taigi reikia imtis politinių iniciatyvų tai riboti: draudimai keisti (kelti) kainas parduotuvės darbo metu, reguliuoti keitimo dažnį (visi prekybininkai turi kainas tam tikram laikotarpiui fiksuojančias sutartis su savo tiekėjais), visų oficialių kainų skalbimą internete. Tai nepilnas sąrašas ir tikimės, kad kuri nors partija imsis šio darbo. Nes įstatyminė bazė privalo atitikti technologijų “gerinančių pirkėjų gyvenimą” lygį, kad nenusiristume į kraštutinę “biržinę” ar negrįžtume i stabilių kainų sovietinės gausos laikotarpį.